didvyriams atminti 1Tas žvarbokas sausio priešpietis, praleistas kartu su Veiviržėnų J. Šaulio gimnazijos Judrėnų St. Dariaus skyriaus mokiniais Dariaus kaime, St. Dariaus gimtojoje sodyboje, neabejoju, atvykusiųjų širdyse ir širdelėse paliko gilų ir neišdildomą įspūdį. Tai skamba banaliai, šabloniškai. Sakyčiau, privertė mus naujai pervertinti savo vertybes, žmogaus egzistencijos prasmę ir tikslus. Ir nesvarbu, ar tu mokytojas ar pradinukas. Abejingų nepaliko sodybos šeimininko ir puoselėtojo gerb. M. Raštikio kantrus ir nuoseklus pasakojimas, kuriame dar ir dar kartą ne vienam mūsų viešnagės dalyvių priminė ne tik lakūno vaikystę (apsilankymas didvyrio gimtinėje sutapo su jo gimtadieniu, sausio 9-ta), emigraciją į JAV, jaunystę, kelią į aviaciją ir grįžimą į Lietuvą, sportinę ir politinę veiklą.

Žaismingai muziejaus vadovo pravesta viktorina Lietuvos aviacijos istorijos tema „įdarbino“ visus. Stebėjausi ir didžiavausi penktoko Emilio K. žiniomis, devintoko Mindaugo S. ir dešimtoko Roko R. domėjimusi aviacija. Moksleiviams įteiktos atminimo dovanėlės ne tik sušildė vaikų sielas, bet kartu tarsi buvo priminimas, jog judrėniškiai negali būti kitokie- juk tam įpareigoja ne tik didvyrio vardo suteikimas jų mokyklėlei, bet ir bene įsimintiniausi rajone vasarų renginiai Dariaus kaime, sietini su didvyrių- St. Dariaus ir S. Girėno- vienokiomis ar kitokiomis sukaktimis.

didvyriams atminti 2

Judrėnų mokinukai po apdovanojimo

Praėjo kuris laikas po minėtos viešnagės Dariaus kaime, po patirtos  šilumos didvyrio atminimui, kurią skleiste skleidė ir spinduliavo vietos šeimininkas M. Raštikis. Svečių laukta iškūrentoje patalpoje, niekur ant eksponatų nenusėdusios užmaršties dulkės, tad nenuostabu, kad pavarčius atsiliepimų knygą, kurioje dažnas lankytojas palieka savo mintį ar mintis, randu tik žodžius žmonių ar kolektyvų, kurie džiaugiasi ir didžiuojasi didvyrių atminties išsaugojimu ir puoselėjimu, tad tik šiandien  tenka apgailestauti, kad šalia savo palikto įrašo pritrūko žodžių: „Šlovė mūsų didvyriams St. Dariui ir S. Girėnui!“

Tai buvo puiki integruota pamoka daugumos dalykų- istorijos, technologijų, fizinio auklėjimo, fizikos, dailės ir kitų- ne kasdienė, o ypatinga. Ir nesvarbu, kad tai žiemos metas St.Dariaus gimtinėje. Atsiprašydamas skaitytojo už trukdymą, norisi priminti  po didvyrių žūties Amerikos lietuvių sprendimą vykdyti jų valią. Juodu buvo palikę sparnuotais žodžiais surašytą testamentą, kurio pagrindinė mintis ši: jeigu mes neperskrisime Atlanto ir žūsime, tegu jį perskrenda kiti. Jokio egoizmo, jokios nevilties, tik pergalės siekis vardan dar tuomet jaunos Lietuvos. Tragiškai baigęsis skrydis didvyrio St. Dariaus gimtinėje ir jos apylinkėse paliko ryškų pėdsaką vietos bendruomenėje. Ir tam nereikia mokslinių tyrimų, paminėsiu keleta faktų. Kai su judrėniškiu abiturientu Kristijonu rengėme fizikos srities brandos darbą, teko  vykti į St. Dariaus tėviškę. Buvo auksinis ruduo ir krentantys klevų lapai tarsi patys buvo ryškiausi Bernulio dėsnio eksponatai. Kristijono paleisti popieriniai lėktuvėliai tai tik papildė. Malonu buvo stebėti, kaip vaikinas pagarbiai vaikščiojo takeliais, stengdamasis „neužgauti“ gėlės ar iš naujo saulėkaitoje pražydusios šalpusnies... Ir ne tik. Vėliau jo žemietis Erikas dar ir dar kartą įrodė, jog mes, judrėniškiai, verti  didvyrio atminties ir darbo, vardan  pergalės, nevengiam- pratęsė Kristijono pradėtą arti vagą, kas buvo šalyje tik vienetai. Ir kai po  daugybės metų buvęs judrėniškis Igmantas ne banaliai pasveikina savo buvusį mokytoją jo profesinės šventės proga ar kai jų mokyklėlėje daug metų mokytoja dirbanti ( manau, ją jau galime vadinti judrėniške) į buvusį savo klasės vadovą kreipiasi tik „auklėtojau“,- ar tai tik nėra paliktas gilus, daug kam sunkiai įžvelgiamas didvyrių priesako pėdsakas. Minėtų vaikinų keliu eina ir Vilius, ypač atsakingai gilindamasis į Lietuvos energetikos raidos istoriją ar jo brolis Oskaras, pasižymintis žingeidumu, gebėjimu diskutuoti. Toks tad judrėniškių savitai gražus mentalitetas, kuriam bujoti, gal būt, kilimą paklojo jų žemietis „Stepukas“.

1983 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas istorinis meninis filmas apie lakūnų St. Dariaus  ir S. Girėno žygdarbį „Skrydis per Atlantą“ buvo didžiausio populiarumo sulaukęs lietuviškas vaidybinis filmas, kurį pamatė kas penktas Lietuvos gyventojas. Režisieriaus R. Vabalo talento dėka (scenarijaus autoriai R. Vabalas ir J. Glinskis), aktoriaus R. Sabulio (vaidino St. Darių) meistriškumas tarsi betarpiškai žiūrovui leido prisiliesti prie didvyrių Didžiojo tikslo gimimo ir  sunkaus bandymo jį įgyvendinti. Gal anuomet ir ne viskas dar buvo galima publikuoti, gal kai kurie faktai ir neparodo tikros tiesos (ypač filme lieka aptaki lakūnų žūties aplinkybė), tačiau filmo statytojų ir kūrėjų tikslas pasiektas- žiūrovas nei akimirkai nelieka abejingas tam, kad yra lietuvis ir didžiuojasi tuo. 

Sako, mes turime Mažvydą, didiuojamės ir tuo, kad esame bendratautiečiai su A. Grigorian, ne mažiau maloniai mus nuteikia ir faktas, kad pas mus įvyko „dainuojanti revoliucija“. Verta kiekvienam mūsų  dar ir dar kartą prisiminti, kad kartu esame ir didvyrių- St. Dariaus ir S. Girėno tėvynės- Lietuvos- piliečiai. Kiek tai ir kam įpareigoja- tyliai atsakykime patys sau.

Adomas Neimontas