nezinau kada pumpuras gimsta gilej azuolas miega zinau

Šiais visuomenei žinomo pedagogo, technologijų daktaro, vieno iš KTU gimnazijos įkūrėjo bei jos vadovo (1990-2014) Bronislovo Burgio prasmingais žodžiais noriu pradėti rašinį, kuriame atgimtų mūsų žemietis ir atiduoti nedidelę duoklę žmogui, kurio mintys, nuomonė ir  įžvalgos teikė šalies pedagoginei visuomenės daliai pasitikėjimo, optimizmo, vilties ir jėgų atgimstančioje nepriklausomoje Lietuvoje, kamuojamoje reformų buldozerio.

Dar 2014 m. Klaipėdos rajono laikraštyje ‚,Banga” rašiau (‚,Banga”, 2014-04-30) apie B. Burgio viešnagę mūsų gimnazijoje. Prisiminimai gyvi, juos dar ir dar kartą perskaitau. Ir po daugelio metų regiu ir girdžiu jo išraiškingą kalbą, tik jam būdingą lektoriaus manierą ir minčių dėstymo metodus bei formas. Matematikas, informatikas… -lyrikas! Ir savos, pagrįstos tiesos sakytojas, kuris visos paskaitos metu nesiskyrė su muzikos centru ir savo kūrybos posmų aplanku, kas stebino ne vieną mūsų ir leido pasijausti savimi, didžiuotis savo prigimtimi, netgi, sakyčiau, leido džiaugtis tuo, kuo esame šiandien. Taip ir norėtųsi atkartot ano rašinio mintis ar netgi cituoti jas. Bet to nedarysiu. Praėjus po jo mirties kuriam laikui (mirtis išsivedė jį š. m. balandžio 30 d.), kyla ir daugiau minčių.

Kas slypi rašinio antraštėje? Akivaizdu, kad jo gyvenimo credo. ‚,Kai kas paklausia, ar atsimenu savo mokytojus, tai atmintyje iškart iškyla B. Burgio asmenybė. Būdamas gimnazijos direktoriumi, jis vaidino ir svarbų mokytojo vaidmenį. Netiesiogiai mokydamas disciplinos, bet per vertybių, pasaulėžiūros diegimą, atsakomybės formavimą”, – taip  į gimnazistinius laikus po savo mokytojo netekties nusikėlė žinomas  ekonomistas N. Mačiulis . Direktorius buvo įsitikinęs, kad ąžuolas iš gilės gali išaugti… Pacituosiu keletą B. Burgio minčių iš jo tinklaraščio ‚,Burgis.lt”, siekdamas leisti skaitytojui nors mintimis padiskutuoti su juo.

“… Tobulėti būtina iki paskutinės akimirkos. Gal būtent tada prireiks tobulumo…,” –  taip rašinio herojus kalba apie smalsumą, ironiškai atsiliepdamas apie tuos, kurie teigia, kad ‚,jokios naudos iš to smalsumo, iš tų pastangų išmokti, padaryti. Yra kiti keliai į laimę. Užjaučiu tuos, kurie pasirenka tuos kitus kelius…”, –  tai atviras ir vienareikšmis B. Burgio požiūris į siekį visą gyvenimą augti visomis prasmėmis. Ir čia negaliu nepaminėti buvusios savo kolegės B. Bielskienės minties, jog ‚, be darbo sodai nežydi“, tarsi pritarimą herojaus minčiai. ‚,… aš valgau duoną, miegu… Bet džiaugiuosi, kad tai nėra mano pasaulis. Gyvenu lygiagrečiame. Ten – palaima dirbti, palaima kurti, palaima patirti grožį, palaima surasti ir išrasti. Ten – aistra išgyventi, jausmas neužgauti… Apsilankykite ten!” –   tarsi kviečia žmogų eiti ten, kur pagal savo rolę ir privalėtų... Ir nesvarbu, kada tas pumpuras gims.

Apie gyvenimo džiaugsmą ir prasmę B. Burgis kalba mįslingiau: ‚,O aš kasdien pagaunu save galvojantį: greičiau tas lapkritis pasibaigtų, greičiau tas gruodis praeitų. Ir čia pat stabdau: ‚,Nori greičiau pasenti? Nori vėl pamatyti, kad neįmanoma po to bent pristabdyti putojančio pavasario srauto?“ –  juk visas herojaus gyvenimas ir buvo pilnas judesio, prasmingų siekių ir pasiekimų, tad noras kuo daugiau gėrio ir doros pavyzdžių palikti mums yra dar vienas jo buvimo credo. Ir čia pat teigia: ‚,Akmuo yra visko centras... Jeigu suakmenėtum –  kiek ilgai gyventum! Prasmingai gyventum, jeigu būtum gražus suakmenėjęs. Jokių kančių nekęstum, jokių netekčių nepatirtum,  būtum toks paslaptingas... Ar ne dėl to mirusiųjų miestuose tiek daug akmens?” –   gana filosofiškai atsiliepia apie žmogaus likimą. „Žmonėms neužtenka tiesiog akmens – jie nori ŽENKLO iš akmens. Jie tiki ženklo prasme, jie tiki ženklo galia... ženklas paklūsta laikui, ženklas paklūsta jį garbinantiems žmonėms...“  Esu tikras, kad tokį ženklą B. Burgis paliko dažno jį žinojusių sąmonėje.

B. Burgis gimė Plungės rajone, Paminijo kaime, tėvams persikėlus gyventi į Pangesų kaimą Priekulės seniūnijoje, mokyklą lankė Priekulėje ir  baigė ją aukso medaliu. „Bet mano miškelis jaukesnis. Dešinėje kelelis, kuriuo grįždavau iš mokyklos, kai eidavau ‚,per miškelį“, o ne „plentais“... norėčiau, kad tas miškelis būtų amžinesnis už akmenis. Niekas neišpjautų tų pušų, kurias sodinau su mama. Tėvas buvo to miškelio neetatinis eigulys...,‘‘ –   kiek šilumos ir meilės vaikystės ir paauglystės prisiminimuose! ‚,Gimiau ten pat, kur Minija. Esu tik ten, kur mini ją. Laukinis toks, kaip Minija – nevaržomas krantų…”- tai ketureilis iš rašinio herojaus eilėraščio ‚,Minija”, puikiai atspindintis jo lakią sielą.

”Be galo charizmatiškas žmogus. Tada, kai buvo atvykęs į gimnaziją, mačiau pirmą kartą jį. Bet jis, kaip koks gaivus vėjas, sujaukė mano mintis ir pradžiugino, kad ir aš kai ką darau panašiai, gal ne taip drąsiai. Jis buvo inovatyvus mokytojas. Asmenybė.”-Taip po daugelio metų B. Burgį, apsilankiusį mūsų gimnazijoje, mena mano kolegė Irena Juciuvienė. Neabejoju, kad kiekvienas anos sueigos dalyvis pasakytų tą patį, gal būt, praplėsdamas patirtų įspūdžių gamą.

Artėja eilinis rugsėjis, tik šį kartą jau be B. Burgio, taip dažnai girdimo, švietimo bendruomenės gerbiamo, ypač laukiamo… ir, kaip nebūtų gaila, ne visad visų išgirsto. Išgirdo tie, kas turėjo gerą klausą, kas nebuvo abejingas šalies švietimo problemoms, jos ateičiai. Norisi priminti, kad iš KTU gimnazijos direktoriaus pareigų B. Burgis pasitraukė 2014 metų žiemą, sukeldamas nemažai klausimų, kodėl tokį sprendimą priėmė mokslo metų viduryje. Tuomet jis nurodė kelias priežastis, tarp kurių buvo amžius, pablogėjusi sveikata ir “tam tikras epizodas, išsiskyręs iš kitų.” 2016 m. gruodyje Aukščiausias Teismas pedagogą išteisino. “Išmokau bėgti greičiau už bėgančius šalia. Išmokau bėgti ledu, tikslu, žole, prasme… išmokau bėgti taip, kaip reikia bėgti sužeistam…”- ar tik ne vienos iš paskutinių B. Burgio eilių? Nežinau. Manyčiau.

Adomas Neimontas, Veiviržėnų J. Šaulio gimnazijos fizikos mokytojas