Artėja gegužės 15-a – Šeimos diena – ji Jungtinių Tautų organizacijos sprendimu  minima nuo 1994 metų.

Daugumai žmonių šeima – saugumo ir laimės sinonimas,  garantuoja visuomenės išlikimą. Asmenys, kaip socialiniai individai, vienas su kitu yra susiję. Tai ypač aktualu tuo metu, kai auga vaikai,  ir šeima jiems teikia saugią aplinką, moko taip būtinos socializacijos. Vaikų raidai labai svarbus bendravimas su suaugusiais žmonėmis. Kadangi manau, kad temos apie suaugusiųjų santykius su vaikais yra nesibaigiančios, būtinos  – norėčiau pasidalinti mintimis, išgirstomis per šeimos santykių psichologo Vaido Arvasevičiaus seminarą „Kaip pažinti vaikus?“

Brandumas
Pasirodo, kuo žmogus brandesnis, tuo daugiau atsakingų pasirinkimų daro pats, o ne elgiasi automatiškai (ir dažniausiai priešiškai).  Brandi asmenybė nėra pernelyg susirūpinusi, ką kiti galvoja apie jį. Jai daug svarbiau pačiai save analizuoti, vertinti bei siekti tobulėjimo. Labai ryškus dvasinės ūgties veiksnys yra savikontrolė – sąmoningas taisyklių priėmimas ir gebėjimas jų laikytis (tai charakterio savybė). Tada teisingai suprantama, jog pagyrimas yra pelnijamas pozityviais darbais, ir natūralu, kad pagyrimo – kaip paskatinimo, motyvavimo ar įvertinimo – trokštama. Brandus asmuo suvokia, kad problemas privalo spręsti pats, o ne emociškai (arba net fiziškai) skaudinti, žeminti kitą ir taip atsikratyti įtampos ar pareikalauti dėmesio.

Nuovoka
Žmonės nuolat ieško įrodymų, kad yra už kažką kažkuo pranašesni. Tai ir gerai, ir blogai. Teigiama, be abejo, yra tai, kad ieškojimai skatina atradimus bei pokyčius, o negatyvu gali būti dėl to, kad asmuo, siekdamas pranašumo, išgyvena menkavertiškumo jausmą. Reikia pripažinti sau, kad ne viskas nuo mūsų priklauso. Sakoma, kad dabar gyvename ,,nepakankamumo kultūroje“: dažnai girdime (o gal ir ištariame) ,,nepakankamai sekėsi“, ,,nepakankamai moku“, ,,nepakankamai žinau“... Reikia nebijoti pripažinti, kad galima gauti pagalbos, tik pačiam jos būtina ieškoti, prašyti. Taip pat būtina gebėti pirmiausia sau pripažinti, kad esu pakankamai pasiruošęs, pakankamai pasiekęs – patys sau nusistatome lygį (pagal pastangas, įdirbį, gebėjimus). Didžia  nuovoka pasižymi ir tie, kurie geba tarp klaidų pastebėti tai, kas tinkama.

Suaugusiems
Ir vėl tenka pripažinti –  brandą išduoda ne tik nugyventų metų skaičius. Ypač geras suaugimo matas yra elgesys bei mąstymas. Vaikas (iki 7-9 metų) nemoka abstrakčiai mąstyti, todėl nenumato, kokios jo elgesio pasekmės, jis (dažniausiai paauglystėje) negeba tinkamai reikšti emocijų, todėl gali būti agresyvus arba nelaimingas. Todėl suaugęs turi reaguoti ne į elgesį, nerezonuoti negatyviai, o permąstyti vaiko pademonstruotas emocijas ir stengtis suvokti, kas tuo norima pasakyti, kokia čia yra ,,pagalbos šauksmo žinutė“?
Tėvystė yra pasmerkta sėkmei, jei su vaiku sukuriame pagarbų  ryšį, jei įgyjame pasitikėjimą, jei mokame įsiklausyti, jei įprantame dalintis atsakomybe, jei pavyzdžiu rodome, kas tinkama, jei nuoširdžiai pripažįstame ir savo klaidas, jei padedame vaikui socializuotis. Tai žinodamas, jausdamas jaunas žmogus daug paprasčiau įveiks iškilusius sunkumus ir natūraliai bręs.   Suaugusieji turi leisti vaikui abejoti, patikrinti teisingumą. Reikalinga jaunuolius mokyti ginčytis (taip atsikratoma įtampos, užmezgamas kontaktas, mąstoma), prisiimti tam tikras pareigas, ugdyti norą prisidėti prie buities, iš klaidų –  pasimokyti, įgyti patirties (o ne smerkti  ar gėdytis). Būtina vaikui leisti būti reikšmingam! Kai vaikai ateina prie suaugusio – turi duoti tai, ko labiausiai stinga (autoritetai būtini ir jais privalo būti suaugę, o ne bendraamžiai), kai vaikams gana – labai svarbu mokėti ,,paleisti“. Auklėjimas turėtų vykti be bausmių, o aptariant  pasekmes.

Mes, suaugusieji, nieko negalime, jei vaikas nenori... Tačiau neišbandę nežinosime.

Zofija Vaitkuvienė, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos mokytoja