Dalinuosi įspūdžiais tik grįžęs iš abiturientams vestos kolegės mokytojos metodininkės, lituanistės Irenos Juciuvienės pamokos  „Vytauto Mačernio lyrikos apnuoginta širdis“. Neslėpsiu- šio poeto kūrybinis palikimas man mažai buvo žinomas,  o ir jo asmenybė  iki tol kėlė daug nežinomųjų. Pasirengimas pamokai, mokinių dėmesys sudėtingo ir tragiško likimo poetui, manyčiau, buvo tai, kas žmogaus sieloje palieka pėdsaką, gilų ir prasmingą.

Nekalbėsiu apie pamokos tikslą, uždavinį- tai savaime atsispindi  pamokos  temos pavadinime,  o ir mano publikacija- ne pamokos stebėjimo protokolas. Stebėjau susimąsčiusį, valstietiška kepure galvą dengiantį poetą, sėdintį auditorijos priekyje prie krūvos knygų (abiturientas Andrius ), kai tuo metu Justė  ir Emilija  jautriai priminė poeto biografijos akimirkas, retkarčiais leisdamos pačiam „poetui“ pasidalinti savais prisiminimais, apmąstymais. “Mažos tautos atstovui būtina mokėti kelias užsienio kalbas...“- toli numatančiai teigė poetas, pats jau skaitydamas anglų poetus, pasaulinę klasiką, prancūzų simbolistus, antiką, domėjosi O. Milašiumi. Gimęs 1921 m. birželio 5 d. netoli Žemaičių Kalvarijos, Šarnelėje 13 vaikų šeimoje, jaunas iškeliavo Anapilin-  jį mirtis pakirto klastingai. Pafrontės sąlygomis sviedinio skeveldra nutraukė dar beveik jaunuolio gyvybę...

Vienas iš vertingiausių V. Mačernio kūrybos turtų- eilėraščių ciklas „Vizijos“. Abiturientės Gabija  ir Laura  akcentavo, kad „Vizijas“ galima pavadinti savotiška dvasine poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai susipina su senos žemaitiškos sodybos realijomis, su autoriaus atsiminimais, kartais net peraugančiais į numatymus, regėjimus. Merginų klasiokė Aistė  perskaitė Ketvirtąją viziją, tarsi patvirtinančią minėtus pastebėjimus : „...ir lyg sapne matytais karalaitės pirštais lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis...“ Taip poetas priima vasaros vidudienio alsavimą, lygindamas jį su šventu kryžiumi, žegnone.

Mokytoja  I. Juciuvienė kartu su abituriente Irma  pastebėjo, kad antras bene brandžiausias poetinis ciklas - „Metų“ sonetai, kurie nieko bendro neturi su pavadinimu, kurie, anot pranešėjų, tik praplečia, „detalizuoja“ tuos motyvus, o jų ištakos yra „Vizijose“. „ ... Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu? -didžiausia paslaptis visatos slėpinių...“- šios Monikos   perskaitytos eilutės akivaizdžiai parodo, jog V. Mačernis daugiau gilinasi ne į realistinę aplinką, realistines detales, o į filosofinę žmogaus egzistencijos prasmę. Evelinos  ir Godos   perskaitytos sonetų  eilutės darsyk patvirtino jauno poeto sielos gilumą, norą siekti gėrio: „... bet aš negaliu niekuo pasotint tos panteros, alkanos, laukinės...“ Taip poetas kalba apie savo sielą, jos siekius,  suprasdamas, bet nesmerkdamas ano meto realijas. Abiturientė Viktorija  tęsė sonetuose išsakytas mintis: “... kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?..“- ar čia ne artima Hamleto dilemai, ar čia ne V. Šekspyro minčių tąsa? Ir taip kalba žmogus, gimęs ir augęs mūsų krašte, tik Šarnelėje... Dar jaunuolis.

„Rudens“ ir  „Žiemos“ sonetus pristatė, dalį jų perskaitė abiturientai  Pranas , Arvydas, Algimantė  ir kiti. Ypač įsimintina Igno , Juliaus , Indrės  skaitymo įtikinamumas, įsijautimas į poeto sielą, pagarba žodžiui, jo autoriui. Negaliu nepasidžiaugti Tado  gebėjimu apjungti draugų mintis, apibendrinti skaitomus tekstus, juos analizuoti- supratau, šis vaikinas- dešinioji mokytojos I. Juciuvienės ranka pamokoje.  Ilgai laukiau pristatomos poeto lyrikos meilės tema, eilių, minčių.  Mokytoja I. Juciuvienė perskaitė poeto laišką, adresuotą B. Vildžiūnaitei.  Jame daug kreipinių ir visur į draugę kreipiamasi „Tu“:  „Už viską dėkoju tik Tau...“ Jokio vulgarumo, visur tik : “... jeigu nejausiu malonumo Tau rašydamas, tai nė vieno laiško iš manęs ir nesulauksi...“  Abiturientė Gražina  poeto kūrybos meilės tema apžvalgos pabaigoje deda tašką, perskaitydama eilėraštį  “Pinigai“, kuriame, be kita ko, pastebima: „Yra dar kitas pinigas giliai širdy (tvirtumą jo mum skelbia amžių eilės),- kančia paženklintas, tai Absoliuti Meilė.“ Tiki poetas ja?- šią savo paslaptį, ko gero, nusinešė į kapus. Abejoti čia tenka, juolab, kad poetas teigia: „ Aš kadais šventai tikėjau meile- aš buvau tikėjimo kvailys...“

Pamoka ėjo į pabaigą, kai Tadas  priminė, jog poetas palaidotas Šarnelėje, vidur laukų, tėviškės kalnelyje, kur dažnai ateidavo su savo senole. Kraštiečiai jo atminimą įamžino lietuviškame granite, žuvimo vietoje pastatė atminimo lentą su žemaitiškos tarmės tekstu. Ta  90 min. trukmės pamoka, rodos, neprailgo nei mokiniams, nei jos svečiams. Tai buvo didelė pilietiškumo pamoka, pamoka, įrodžiusi, jog ir jauno žmogaus vizijos, pasaulėžiūra ir pasaulėjauta gali būti didžiareikšmės, besiremiančios ne tik į bendražmogiškas vertybes, jų ilgesį, bet ir į savasties supratimą, gyvenimo prasmės suvokimą. Ar to mums kartais trūksta?..

Adomas Neimontas, fizikos mokytojas, Veiviržėnų J. Šaulio gimnazija, 2015-10-22