europos-kalbu-dienaRugsėjo 26-oji – Europos kalbų diena, švenčiama visos Europos. Tikslas – įprasminti kalbų mokymosi įvairovę, praturtinančią gyvenimą ir suteikiančią naujų idėjų, parodyti, kaip ir kodėl daugiakalbystė yra viena iš didžiausių Europos vertybių.

Apėmus visuotinei globalizacijai, nuolat žmonės migruoja po skirtingas šalis, tad ir svetimos kalbos mokėjimas tampa privalumu. Kalbos atveria duris ir suteikia neribotų asmeninio ir profesinio tobulėjimo, ekonominių galimybių. Šiandienos europiečiai tampa vis mobilesni, tad dalį savo gyvenimo praleidžia svečiose šalyse. Gebėjimas komunikuoti įvairiomis kalbomis ir būti suprastam įgauna pagreitį ir virsta kasdieninio gyvenimo būtinybe.

Šiek tiek pagarbios istorijos gimtajai kalbai

Šiuo metu Europos Sąjungoje yra 23 oficialios kalbos ir dar 60 kalbų, vartojamų tam tikruose regionuose. O kaip atrodo lietuvių – mūsų gimtoji – kalba Europos kalbų kontekste? Štai keletas, gal ir ne visai plačiajai visuomenei, žinomų faktų.

Pirma, lietuvių kalba – viena seniausių gyvų indoeuropiečių prokalbės kalbų, slenkant metams ir keičiantis kalboms bei epochoms, mažiausiai pakitusi, nutolusi nuo savo protėvių. Žymus baltistas Vladimiras Toporovas yra pasakęs, kad „lietuvių kalba yra raktas apskritai į visas pasaulio kalbas, netgi į visą pasaulio istorijos supratimą“. Įvairių šalių kalbininkai negali be jos išsiversti. Jau XIX a. vokietis Augustas Šleicheris pramynė takelį į lietuvių kalbos paslaptis kitiems kitataučiams kalbininkams, kaip: Frydrichui Kuršaičiui, Augustui Leskynui, Filipui Fortunatovui, Janui Boduenui de Kurtenė ir daugeliui kitų.  Mūsų senolė gretinta su senovės graikų, lotynų, sanskrito rašytiniais paminklais. Latvijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Italijoje, Japonijoje, Rusijoje, Lenkijoje, JAV ir kt. įkurti lietuvių kalbos tyrimo centrai ir ten dėstoma lietuvių kalba. Mūsų kalbai pasaulio kalbininkai suteikė gražų titulą – archajiškiausioji iš gyvųjų indoeuropiečių šeimos kalbų, vadino savotišku muziejumi po atviru dangumi.

Antra, Lietuva turi unikalų Europoje ir netgi pasaulyje 20-ies tomų (pradininkas – Kazimieras Būga) „Didįjį lietuvių kalbos žodyną“, talpinantį per 250 000 dabartinės bendrinės kalbos, tarmių ir senųjų raštų žodžių, kurio atvyksta pažiūrėti kitataučiai. Turėti tokį žodyną – kiekvienos tautos svajonė, jos kalbos mokslo ir kultūros rodiklis. Mums jis – gyvasis šalies turtas, kuriame – mūsų Tėvynės siela. Anot poetės Ramutės Skučaitės, „jei tauta turi sielą, tai ta siela yra kalba. Juk ja kalbame, skaitome, klausome, net ant žaizdos gula, ir tuomet nebe taip skauda: juk guodžiame žodžiu“.

Trečia, istorija neglostė ir nebuvo palanki lietuvybei. Lietuvos ir Lenkijos valstybės laikais ji kentėjo nuo polonizacijos, o Rusijos imperializmas visai uždraudė lietuvišką spaudą bei kalbą 40-čiai metų. Knygnešystė (šio žodžio reikšmės net neįmanoma paaiškinti europiečiui) – tas Lietuvos istorijos fenomenas – padėjo išgelbėti mūsų klasikę kalbą. Pagaliau – ji pati virto pasipriešinimo ženklu.

Ketvirta, neverkime, jog neturime lietuvių epo, jį mums atstoja tautosakos (dainuojamosios, pasakojamosios, smulkiosios) neįkainojamas lobynas, įkvepiantis ne vieną dailininką ar fotografą, rašytoją ar poetą, skulptorių ar architektą, dailininką ar režisierių sukurti pasaulinio garso kūrinių. O ką jau kalbėti apie lietuvių liaudies sutartines, įtrauktas į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą!

Penkta, išmokti mūsų kalbą nėra lengva. Ji sudėtinga ir senesnė už populiarias anglų, vokiečių, prancūzų kalbas. Kalbėdami mes keičiame žodžių galūnes, kirčiuojame žodžius skirtinguose skiemenyse, o rašydami vartojame ne vienam užsieniečiui nepažįstamas raides – ą, ę, į, ų, ū, ė, č, š, ž. Vis dėlto vienu atžvilgiu paprastesnė – beveik visada lietuviški žodžiai tariami taip, kaip rašomi.

Šešta, mūsų kalba priklauso baltų kalbų grupei. Lietuviškai visame pasaulyje kalba vos 4 milijonai žmonių Lietuvoje bei išeivijoje.

Septinta, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, lietuvių kalba tapo oficialia ES kalba.

Aštunta, lietuvių kalba – vienintelė valstybinė kalba Lietuvoje.

Taigi, turime, kuo didžiuotis ir dėl ko nerimauti.

Dabartinė situacija. Ar gimtoji kalba – vertybė?

„Aš girdžiu tave kalbant ir galiu pasakyti, kas tu esi“, - rašė Justinas Marcinkevičius. Ir iš tikrųjų – išmintingas, save gerbiantis žmogus gerbia ir savo kalbą. O jos mes išmokstame iš savo tėvų, namų aplinkos. Po to kiemas, draugai, TV, „facebook‘as“, sms žinutės, mokykla ir, deja, retai geros knygos. Ne paslaptis, jog dažnai pagal svetimybių skaičių kalboje galima pasakyti, koks asmens išsilavinimas.

Šiandien bene viena skaudžiausių opų – raštingumo mažėjimas ir kalbos skurdinimas anglicizmais bei rusizmais. Statistiniais duomenimis, bendrojo lavinimo mokyklas bebaigiantys mokiniai komunikuoja 300 žodžių, iš kurių trečdalis – svetimi žodžiai, jaustukai ir ištiktukai. Kažkas pasakys – daug. O jei žinotumėme, jog „Didžiajame lietuvių kalbos žodyne“ yra 3 milijonai šaknų ir 8 milijonai prasmių? Tada – mažai. Būtent viena silpniausių grandžių – mūsų vaikai, jaunuoliai, į kalbą įsileidžiantys visokių barbarizmų, žargonų. Jie mažiausiai kontroliuoja savo kalbą. Kita vertus, yra tokia mada, jiems visada „cool“ kalbėti svetimybėmis, ypač užsienio kalbų atplaišomis. Ir Kalbos komisijos pirmininkė p. dr. Irena Smetonienė pripažįsta, kad kalbos teršimo problema veši, nes svetimybės puikiai integruojasi, funkcionuoja ir formuoja naują kalbos madą, kuriai ypač jautrus jaunimas. O dar kompiuterių kalba, kaip lengva rašyti angliškomis raidėmis, kam tos nosinės, taškai, brūkšneliai, kableliai, ilgi žodžiai, taupiau ir patogiau trumpiniai – kalba tiesiog prieinama kiekvienam, bet kokio amžiaus ar intelekto piliečiui. Žinoma, apmaudžiai ironizuoju, bet padėtis tokia. Nemaža dalis mokinių teigia, jog ta mūsų senolė jau atgyveno savo amželį, ji tiesiog nereikalinga, nes jie studijuos ar dirbs užsienyje. Juolab, kad ir Lietuvoje įsikūrusių didžiųjų investuotojų bendravimas darbe vyksta tik angliškai. O tokių įmonių ateityje tik gausės. Be to, kolegos lietuviai profesinėje kalboje dažnai neberanda lietuviško atitikmens, todėl neformalus bendravimas tampa „dvikalbis“. Todėl nenuostabu, jog moksleivių rašiniuose pamažu atsiranda „internetinio rašymo“ sindromas, kai nebesvarbūs lietuviški simboliai. Nenuostabu, jog mokytojai lituanistai, analizuodami Vinco Krėvės, Vaižganto, Ievos Simonaitytės, Vinco Kudirkos, Antano Baranausko, Žemaitės, Maironio ir kitų šviesuolių kūrinius neriasi iš kailio, patys vos ne baranauskais virsdami, kad tik įrodytų kalbos vaizdingumą, melodingumą, skambumą, prašydami atkreipti dėmesį į poetiškus pasakymus, taiklius frazeologizmus, sinonimus ar antonimus, aiškindami lietuviškų žodžių reikšmes, o stropesni mokiniai – šnarindami žodynų puslapius, it verstų žodžius iš hebrajų ar hetitų kalbos. O suaugusieji? Dažnam be išankstinio pasiruošimo nė rišlaus sakinio suregzti nesiseka. O jei tenka netikėtai pakalbėti, išsakyti savo nuomonę (jei ją turime) ir dar apginti – katastrofa. Apmaudu ir gėda, bet taip.

Išorinių pavojų, deja, gimtajai kalbai tik daugėja. Iš radijo eterių, TV ekranų sklinda „talentų“ atliekamos savo kūrybos ar mėgdžiojančios originalą anglų kalba dainos, grupių pavadinimai ar pseudonimai – taip pat angliški, pvz., „Band.Lt“, „Modus Dance“, Amberlaifas... Gatvėse mirguoja svetimkalbės iškabos, o jei užsimanei kavos, gali ja pasilepinti, pvz., „Coffee Inn“. Iš nevilties kyla klausimas: o kodėl ne „Žibutėje“? Laidų vedėjai, dalyviai nesigėdija ir nesibodi išlakdinti tokius „sparnuočius“, kaip antai: „bičas“, „draivas“, „piaras“, „kaifas“, „fainas“, „vvaaauuu“, „pavesti“, „karoče“, „sori“. Kiek dar menkavertiškų ir abejotino turinio filmų, laidų iš apgailėtinos buitinės rutinos, sutirštinant spalvas, suvulgarinant, „nuleidžiant“ iki negalėjimo daugiau suprimityvinti, skleis masinės informacijos priemonės? O ko vertos mūsų lietuvių moterų sueuropintos pavardės! Kažin, gal ir aš pakilčiau į aukštesnį lygmenį, jei būčiau Daugėlė? Vėl ironizuoju ir bijau, kad esame užkrėsti svetimos kultūros išpažinimo, svetimos kalbos ne mokėjimo, o daugiau naudojimo ne vietoje, virusu. Atrodytų, jog daugumos tėvų, atsakingų asmenų, mokytojų (aišku, ne visų) logika itin paprasta – ką aš laimėsiu su ta lietuvių kalba, susišneku, paskaitau ir užtenka, vis tiek visi keliai veda užsienin.

Šiandieninę gimtosios kalbos padėtį įvardinčiau (gal kiek ir per drąsiai) kultūrine kolonizacija, kai didžiųjų tautų kultūra ima dominuoti, o mažų kalbų žmonės nesigina, tik palengvėle pasiduoda. Suprantama, turime žengti koja kojon su modernėjančiu pasauliu, privalome formuotis kaip integrali visuomenė, tačiau tai reikia daryti protingai ir apgalvotai, neskurdinant, neskriaudžiant ir neskaudinant savo tautos. Tik „kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. (...) Kalba yra visų didysis tautos, jos pačios pasistatytasis paminklas“. Tai Jono Jablonskio – kalbininko, pelnytai vadinamo lietuvių kalbos tėvu -  žodžiai. Ar mes užtikrinti, jog tą paminklą išsaugosime? Ar tas paminklas – visų lietuvių vertybė?

Ties išnykimo riba. Ap(si)ginkime!?

Gūdžiais ir nepalankiais mūsų gimtajai kalbai istoriniais laikais lietuviškai kalbėjo tik prasčiokai, o elitu laikantys save didikai kalbėjo svetima, užtat aukštuomenės kalba – lenkų, prancūzų. Berods, šiandien gresia nuosmūkis. Turbūt ratas apsisuko, ir vėl grįžtame atgal, tik jau kur kas grėsmingesniu pavidalu.

UNESCO paskelbė, jog nuo 1950-ųjų išnyko 230 kalbų, o iki 2100 metų pasaulyje išnyks daugiau nei pusė dabar vartojamų kalbų. Nors lietuvių kalba dar neįtraukta į nykstančių sąrašus (priešingai, nei karaimų ar baltarusių kalbos), tačiau jai yra iškilęs realus pavojus. Tai pastebi ir mokslininkai bei pedagogai. Išnykti ar neatpažįstamai nuskursti ji gali ne tik dėl kitų kalbų įtakos, bet ir dėl emigracijos, imigracijos, globalizacijos padarinių. Beje, nedžiugina ir demografų prognozės. Jei padėtis nesikeis, 2060 m. mūsų nebebus nė 2 milijonų, o svetimoje aplinkoje gimtoji kalba įgaus tik naminės kalbos statusą ir nunyks jau trečioje kartoje.

Ar tai problema? Didelė. Kuo galime sau padėti? Tik sutelktiniu, atsakingu darbu, pasišventimu. Prisiminkit ką tik praūžusį Europos krepšinio čempionatą. Kiek mūsų, susilelkusių prie TV ekranų, emocingai ir net karingai praleido bemiegių valandų, kiek mūsų patriotiškai nusiteikusių (žemdirbių, tarnautojų, pareigūnų, bedarbių, valdžios atstovų, studentų ir mokinių) troško vieno tikslo – laimėti? Vadinasi, galime pasiaukoti ne mažiau kilnesniam bei svarbesniam tikslui. Jei knygnešiai nešė lietuvišką žodį, tai mums atėjo eilė – jį išsaugoti.

Nuo ko pradėti? Nuo savęs. Kalbu apie sąmoningumą. Jei būsime sąmoningi, žinosime, kas esame, kokia mūsų kilmė, tautybė, jausime pagarbą sau ir savo kalbai, tai jos darkymas, manyčiau, bus atitaisomas. Sutinku, jog gimtosios kalbos pagrindų turime išmokti mokykloje, tačiau ją puoselėti privalome visur – šeimose, įstaigose, aukščiausiose institucijose, žiniasklaidoje ir kiekviename žingsnyje drausmindami save ir atkreipdami kitų dėmesį. Juk mūsų patriotizmą liudija ne skambūs žodžiai apie meilę Lietuvai iš aukštų tribūnų ar scenų, bet požiūris į gimtąją kalbą.

Kalba – stipri ir galinga kuriamoji jėga. Tačiau, žiūrint į ją, kaip į įrankį, galintį atlikti tam tikrą funkciją, pvz., taisyklingai parašyti pašalpos prašymą, tampa paviršine, praktine ir net savanaudiška. Tai buitinis požiūris į kalbą. O jei visa visuomenė ir valstybė sutartinai pajunta, kad kalba yra vienas svarbiausių ir prasmingiausių  asmens saviraiškos, išskirtinumo veiksnių, tada jos galia teigs ir lietuviškumo vertę pasauliniame kontekste. Tai būtiškasis požiūris į kalbą. Galime pasižvalgyti ir į principingus kaimynus – latvius. Pacituosiu Latvijos Konstitucinio Teismo nutarimo vieną sakinį: „Atsižvelgiant į latvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, įtvirtinimą Konstitucijoje, taip pat ir į tai, kad globalizacijos sąlygomis Latvija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur galima garantuoti latvių kalbos bei pagrindinės nacijos egzistavimą ir raidą, latvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, vartojimo srities susiaurinimas šalies teritorijoje laikomas grėsme valstybinei demokratinei santvarkai“. Štai tokia, mažesnės nei mes, tautos pozicija.

„Ar išslaugysime savo kalbą?“ – daugiau nei prieš du dešimtmečius klausė kalbininkas Vytautas Ambrazas. O kokia mūsų nuomonė?.. Žinia, visada turime pasirinkimą: nedaryti nieko, nes esame maži, ir padaryti viską, ko reikia, nes sąmoningai suvokiame, jog niekas už mus šito nepadarys. Ir tegul kaip priesakas mumyse nemąžtančia ir nemaria jėga skamba Jono Jablonskio žodžiai: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos nemokėti“. Tik tokie - stiprūs, principingi, kūrybingi, išmoningi ir vieningi –  būsime įdomūs Europai.

Aurelija Daugėlienė,
Dituvos pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja