Rugsėjo 8-oji – Tarptautinė raštingumo diena, kurią UNESCO kviečia minėti daugiau nei 40 metų. Šią dieną pagerbiami tie, kurie atnešė tautoms raštą, ir visi mokytojai, kurie dabar moko kitus.
Raštingu vadinamas žmogus, mokantis rašyti ir skaityti. Žiūrėdami į pasaulinę statistiką lyg ir galėtume būti ramūs, nes, remiantis 2009 m. Jungtinių Tautų vystymosi programos pranešimu, šalia Latvijos, Estijos, Kubos, kur raštingumas siekia 99,8%, puikuojasi ir Lietuva. Mūsų šalyje šis procentas siekia 99,7, kai net Amerikoje – 99,0%, o Afrikos šalyse – tik 23 – 29 %.
Betgi kodėl tuomet išgirdus žodį ,,raštingumas“ šiandien dažnam, o ypač mokyklos žmogui, į sąmonę beldžiasi ir kitokios mintys, o minint Raštingumo dieną norisi kalbėti ne tik apie galimybę pasidžiaugti raštu, kaip didžiausia tautos vertybe, bet ir apie atsiradusį didžiulį pavojų raštą išduoti, pakeisti kitu, svetimu...
Nacionalinis lietuvių poetas Just.Marcinkevičius eilėraštyje ,,LDK“ rašo:
Pašaukite Vytautą
nuo marių Juodųjų:
teapgręžia žirgą,
tegrįžta į dvasią.
Pašaukite Vytautą –
Ką jis ten veikia?
Praneškit: Sudygo rugiai,
O raštas nedygsta.
Taip menininkas kalba apie Viduramžių Lietuvos kultūrinę situaciją. Vytautas kūrė valstybę be mokyklų ir be rašto. Kas šiandien pasakytų, kiek prarado tauta, kurios istoriją kunigaikščių pilyse rašė kitataučiai vienuoliai ir, žinoma, tai darė savo kalbomis? Ar tikrai visa tautos dvasia įprasminta metraščiuose ir kronikose? Vargu. Juk tik savo tautos žmogus ir tik savo tautos kalba geriausiai gali pasakyti tai, ką nori pasakyti.
Gal todėl toks išganingas mums tapo XVI amžius, kitaip Renesansas, padovanojęs Martyną Mažvydą. Lotynų kalbos pagrindu sukurtas lietuviškas raidynas, pirmoji lietuviška knyga ,,Katekizmas“ buvo garantija išlikti kalbai ir tikrieji vartai į Europos ir pasaulio kultūrą, kur jau tautos seniai skaitė savo ,,Iliadą“ ir ,,Odisėją“, ,,Dieviškąją komediją“ ar ,,Hamletą“. Nors pavėluotai įgytas, raštas lietuviams visais laikais buvo svarbus ir saugotinas, nes į jį nuolat kas nors kėsinosi. Mažosios Lietuvos germanizacijos metais, carinės Rusijos valdymo ar stalinizmo siautėjimo laikotarpiu tauta budėjo prie kalbos, rašto, tautos dvasios išsaugojimo. Šiandien nei į kalbą, nei į raštą nesikėsina niekas. Priešingai, Europos Sąjungos direktyvose pabrėžiamas kalbos ir kitų nacionalinių vertybių puoselėjimas. Deja, gimtosios kalbos, raštingumo kokybė katastrofiškai blogėja. Vis dažniau mokinių rašto darbuose sukiojasi raidės w, x. Net dvyliktokas žodį ,,Lietuva“ rašo mažąja raide, o susidūrę su senaisiais žodžiais, pavyzdžiui: ,,ražienos“, ,,drastiškas“, ,,asla“, ,,apsčiai“, ,,Grįžulo Ratai“ ir kt., tik atsidūsta: ,,Mokytoja, patikėkite, aš angliškų žodžių moku daugiau nei lietuviškų.“ Ar galime ant tokių mokinių pykti? Palikime šį klausimą retorinį. Antai rašybos ir skyrybos klaidos įvairių įstaigų skelbimuose, žurnaluose, net LRT žinių titruose! Daug rašybos ir kalbos kultūros klaidų darantys politikai, valdžios žmonės, mokslininkai, rašantys knygas, ar, reikia pripažinti, net kai kurie mokytojai... Apie interneto kalbos vingrybes būtų naivu net kalbėti.
Štai į tokį pasaulį mes pakvietėme jaunus žmones, ant kurių dabar norėtume pykti. Užuot taip darę, pasamprotaukime tokiu klausimu. Ar galime raštingu vadinti žmogų, kuris, išdavęs savo tautos raštą, geriau kalba ir rašo svetimomis kalbomis? Primenu – straipsnio pradžioje pateikiau raštingo asmens apibrėžimą – tai skaityti ir rašyti mokantis žmogus.
Ką gi! Su Raštingumo diena!
Daiva Toliušienė, Gargždų ,,Vaivorykštės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja